Kai prieš interviu bandžiau išsamiau susipažinti su jų sportine karjera, iš nuostabos tiesiog atvipo žandikaulis. Mano įspūdžius būtų galima apibendrinti taip: Josef ir Martina Ptáčekai – brolis ir sesuo, kuriems kovos menų pasaulis guli prie kojų.
Abu jau esate pasiekę nemažai laimėjimų, be to, iškart keliose disciplinose. Kuriuos vertinate labiausiai?
J: Džiaugiuosi kiekviena pergale ir vertinu visus pasiektus laimėjimus. Nesiekiu nuolat dalyvauti turnyruose, pačios varžybos man nėra toks jau didelis džiaugsmas. Pirmenybę teikiu treniruotėms – tiek savo, tiek kitų žmonių. Labai mėgstu mokytis naujų dalykų, išbandyti įvairias technikas ir sporto šakas. Priklausau tai nedidelei kovotojų grupei, gebančių varžytis skirtingose kovos menų disciplinose. Medalių esu iškovojęs braziliškojo džiudžitsu, MMA, kikbokso, rankų kovos (Hand to Hand) varžybose. Tarp didžiausių mano pasiekimų – triskart pasaulio graplingo vicečempiono ir Europos „Fighting“ vicečempiono titulai. O dabar iškovojau ir 1-ąją vietą sumo bei 3-iąją vietą dziudo.
M: Kiekviena pergalė man teikia džiaugsmo ir motyvuoja. Tačiau labiau nei varžyboms laiką skiriu vaikams ir įvairaus amžiaus suaugusiesiems. Organizuoju jiems įvairius renginius, dirbtuves ir susitikimus. Tai mane iš tiesų džiugina. Į varžybas dažniau vykstu į užsienį ir atsirenku svarbiausius renginius. Kaip ir brolis, galiu startuoti įvairiose kovos menų šakose. Paskutinį kartą laimėjau sumo turnyrą. Vis dėlto labiausiai mėgstu boksą ir kikboksą, kur pasiekiu didžiausių laimėjimų. Labiausiai vertinu keturis pasaulio kikbokso čempionės titulus, taip pat turiu Pasaulio taurės diržą. Tačiau ir kitos pergalės man turi didelę vertę.
Kaip atradote kovos menus? Ar tėvai skatino sportuoti?
J: Sportuoti mus skatino tėvai, o tai, kad pradėjau užsiimti kovos menais, lėmė ir Martina, kuri jau treniravosi. Puikiai prisimenu, kaip grįžusi iš treniruotės ji įvairias technikas išbandydavo būtent su manimi. Kad išgyvenčiau, turėjau ir aš pradėti treniruotis. Vėliau mane tai tikrai užkabino ir pradėjau rimtai su savimi dirbti.
M: Prie sporto apskritai mane privedė tėvai. Kovos menais pradėjau užsiimti jau nuo pirmos klasės tėčio paskatinta – jis tapo mano pirmuoju treneriu ir mes bendradarbiaujame (dabar jau ir su broliu) iki šiol. Pradžioje niekas net negalvojo, kad kada nors varžysiuosi šioje srityje. Pagrindinė mintis ir tikslas buvo, kad gebėčiau apsiginti nuo galimo smurto, patyčių ir panašių dalykų.
Ar tarp jūsų jaučiama brolio ir sesers konkurencija, ar veikiau veikiate išvien, motyvuojate vienas kitą ir palaikote?
J: Konkurencijos tarp manęs ir Martinos nėra. Esame geriausi draugai ir puikiai vienas kitą papildome. Jei vienam kas nors pasiseka, kitas dėl to labai džiaugiasi. Visiškai vienas kitam nepavydime. Motyvuojame vienas kitą.
M: Brolio ir sesers konkurencijos pas mus apskritai nėra. Su broliu esame geriausi draugai, visada veikiame išvien ir stengiamės padėti vienas kitam. Kiekvienas iš mūsų išsiskiria kažkuo kitu, o kai tai sujungiame, esame neįveikiami…
Užsiimant sportu tokiu lygiu tenka apriboti daugelį laisvalaikio veiklų, kuriomis užsiima bendraamžiai. Ar kada nors buvo sunku pritapti kolektyve? Ar kyla minčių apie kitus neigiamus aspektus arba apie tai, ką sportas jums labiau atėmė nei davė?
J: Sportą mėgstu, bet leisti visą laiką sporto salėje – tikrai ne mano atvejis. Be kovos menų, mėgstu važinėtis dviračiu ar leistis į pėsčiųjų žygius. Kartu su Martina mėgstame dalyvauti įvairiuose bėgimuose, geriausia – ekstremaliuose. Mokykloje (mokausi Europos Sąjungos administravimo profesinėje vidurinėje mokykloje su teisine pakraipa) neturiu jokio individualaus plano. Tą pačią mokyklą baigė ir sesuo, esu labai patenkintas. Nematau jokių sporto minusų, priešingai – jis mane labai praturtino. Pritapti prie žmonių man nėra problema, tačiau kai kurių bendraamžių rūpesčių ar veiklų nelabai suprantu ir jos manęs visiškai nedomina.
M: Sportas tikrai nėra vienintelis dalykas, kuriuo užsiimu. Nesu iš tų, kurie visą laiką leidžia sporto salėje mušdami bokso kriaušę. To niekada neleisčiau. Sportuodama be problemų spėju studijuoti universitete ir dirbti. Be to, užsiimu įvairiausia veikla. Turiu savo rankinių ir papuošalų kolekciją, kurią pati kuriu. Mėgstu keliauti ir mokytis užsienio kalbų. Sporto dėka tikrai daugiau gavau, nei praradau. Pritapti kolektyve man ne problema, bet daug kas priklauso nuo žmonių. Bendraamžių rūpesčiai man kartais atrodė ir tebeatrodo vaikiški.
Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad aktyvaus judėjimo šiandien (ne tik) jaunimo gyvenime gerokai mažėja? Ką jiems patartumėte?
J: Sportas pamažu, bet užtikrintai traukiasi iš žmonių gyvenimo. Tėvai dažniausiai rodo blogą pavyzdį savo vaikams. Judėjimas turėtų tapti kasdieniu džiaugsmu ir teikti pasitenkinimą.
M: Taip ir yra. Tėvai neskatina vaikų judėti, didžiąją laiko dalį leidžia atskirai, o po to užsiima veikla, kuri neturi nieko bendra su judėjimu. Juk kas gi savo noru lakstys, jei gali tiesiog gulėti. Tačiau kiekvienas turėtų suprasti, kad tai daro tik dėl savęs.
Kovos, treniruotės ar stovyklos reikalauja ir daug kelionių – ar jums tai pomėgis, ar varginanti būtinybė?
J: Kelionės tiesiog super. Sporto dėka patenku į įvairias vietas ir susipažįstu su naujais žmonėmis. Keliauti mėgstu ir keliauju dažnai, ne tik dėl sporto. Kelionės – visos mūsų šeimos pomėgis. Vienintelis dalykas, kurio nemėgstu, tai kelionės perpildytame transporte.
M: Mano veikla, ir ne tik sportinė, reikalauja daug kelionių. Jei kalbame apie keliones, pavyzdžiui, viešuoju transportu, tai man būtinybė, tačiau kelionės po įvairius Čekijos kampelius ar į užsienį – tikrai pramoga. Kelionės man yra hobis. Mėgstu pažinti naujus žmones ir vietas, o jei turiu laisvo laiko, tai dar smagiau.
Kur jums iki šiol patiko labiausiai?
J: Yra daug vietų, kurias mėgstu, ir nebūtinai už mūsų gražios šalies ribų. Bet jei turėčiau pasirinkti tik vieną vietą, tai tikrai būtų Monakas, kur su seserimi vykstame reguliariai. Ten sutikome ir Naujuosius metus.
M: Tikrai nemažai pakeliavau ir tikiu, kad mano kelionės tuo nesibaigia. Mėgstu keliauti po Čekiją ir po užsienį. Kol kas gražiausia vieta man buvo Monakas, kuriame lankiausi jau kelis kartus.
Kelionėse jus lydi lėktuvo salono kuprinė „CabinZero“, o neseniai – ir jaunų Čekijos kūrėjų kuprinė „Woxkon“. Kaip jos pasiteisino praktikoje?
J+M: Galima sakyti, be jų – nė žingsnio! Rankinio bagažo kuprinė mums, galima sakyti, ne kartą išgelbėjo gyvybę. Na, iš tiesų visada, kai skrendame lėktuvu. Kuprinė, žinoma, atitinka leistinus išmatavimus ir į ją galima sutalpinti neįtikėtinai daug daiktų. Tačiau naudojame ją ir kitose transporto priemonėse. Ji gražiai atrodo ir yra tikrai funkcionali. Naudojame ją ir vykstant į treniruotes, bet kadangi turime tik vieną, o ilgose kelionėse ji mums yra pirmasis pasirinkimas, saugome, kad be reikalo nesugadintume. Paskutinį kartą ji buvo su mumis Olimpiniame festivalyje.
Antrąją kuprinę Woxkon turime trumpiau, tačiau ji su mumis jau pabuvojo Čekijos radijuje, Čekijos televizijos filmavime, Rusijos ambasadoje ir kitur. Ji gražios išvaizdos ir mes ją tikrai pamilome. Kelionėse ją naudojame ypač dokumentams ir mažesniems daiktams, nors į ją telpa tikrai daug. (Kuprine dažniausiai naudojasi Pepa, nes nelabai nori man jos skolinti. Bet mano daiktai ten irgi telpa, o tai svarbiausia, priduria Martina). „Woxkon“ naudojame ne tik ilgose kelionėse, bet ir vykstant į įvairias dirbtuves, interviu ar filmavimus. Abi kuprinės tinka tiek sportui, tiek kasdieniam gyvenimui.
Kas jūsų laukia artimiausiu metu (tiek sporto srityje, tiek apskritai) ir ko labiausiai laukiate?
J + M: Planų ir idėjų turime išties daug, tik laiko šiek tiek trūksta.
J: Artimiausiu metu ruošiuosi tarptautinėms braziliškojo džiudžitsu varžyboms, vėliau laukia Čekijos kovų (Fighting) čempionatas ir taip toliau. Nepamiršiu ir bėgimo varžybų ar žygio Praha–Prčice. Gegužę su Martina vyksime į Rumuniją, kur mokysime kovos menų. Be sporto, manęs laukia, pavyzdžiui, teisinė praktika. O ko dar laukiu? Kelionės į Briuselį, kur vėl vyksime treniruotis.
M: Netrukus ruošiuosi į varžybas Vokietijoje, vėliau manęs laukia pasaulio kikbokso čempionės diržo gynimas. Kitos varžybos vyks Rusijoje. Be sporto, mūsų laukia televizijos laidos filmavimas su Heidi Janků, keli interviu Čekijos radijuje ir daug daugiau.
Ar turite šūkį, kuris veda jus į priekį?
J: Jokio šūkio neturiu. Vadovaujuosi savo jausmais.
M: Mūsų likimas yra ne žvaigždėse, o mumyse pačiuose.
Ačiū už jūsų laiką ir linkiu dar daug sėkmės bei džiaugsmo iš to, ką darote!
Viršelio nuotrauka: Daniel Vojtěch; kitos nuotraukos: Brolio ir sesers Ptáčekų archyvas
