Galbūt Mareko Slobodniko (Marek Slobodník) vardas jums jau girdėtas. Nieko keisto – kartu su geltonųjų „Trabant“ karavanu jis jau apkeliavo Pietų Ameriką bei Australiją, o pavasarį netgi ruošiasi įveikti Aziją.
Afriką trabantai pervažiavo jau seniai, todėl Marekas taip pat norėjo įgyvendinti savo vaikystės svajonę ir pasiekti juodąjį žemyną. Kartu su kitais penkiais draugais jis nusprendė tai padaryti stilingai – su „Pionýr“ mopedais. Manote, kad tai beprotiška idėja? Tikrai taip!
Šios pragariškos mašinos nuolat genda, be to, palyginti su kitomis transporto priemonėmis, važiuoja beprotiškai lėtai. Kalvos ir smėlis joms yra didžiausi priešai. Tad nieko keisto, kad išgirdę apie sumanymą leistis jomis į Afriką dauguma tik netikėdami kraipė galvas.
Tačiau mes sukaupėme visą drąsą ir Marekui į kelionę kartu įdėjome dvi mūsų pandas Hakuną ir Matatą. Nors mažai kas iš mūsų tuo tikėjo (tiesą sakant, net patys vaikinai), po pusmečio jie Afriką įveikė ir galutinį tikslą – Pietų Afrikos Respubliką – pasiekė visa sudėtimi.
Mareką, žinoma, išsamiai pakalbinome, tad jo įspūdžiais galite pasimėgauti tiesiai iš pirmų lūpų.
Ar kelionė pateisino tavo lūkesčius?
Lūkesčių neturėjau, tiesiog buvo smalsu pamatyti, kaip Afrika atrodo. Apie kiekvieną šalį, į kurią įvažiuodavome, iš anksto galvodavau visai kitaip, nei patyrėme iš tikrųjų, o tai tik patvirtino, kad negalima pasikliauti vien tuo, ką perskaitai internete. Afriką tiesiog reikia pamatyti ir patirti savo kailiu.
Afrika – labai savitas žemynas. Ar ji buvo tokia, kokią įsivaizdavai?
Kaip minėjau ankstesniame klausime, ji tikrai buvo visiškai kitokia. Svarbiausia, kiekviena šalis buvo visiškai nepanaši į tai, ką įsivaizdavau. Pavyzdžiui, Sudano bijojome, o dabar manau, kad geresnių žmonių už sudaniečius nepažįstu. Į Etiopiją, priešingai, labai veržėmės ir rytine pakrante važiavome būtent tam, kad šią šalį aplankytume. Galiausiai iš jos bėgome kuo toliau ir greičiau.
Kokias problemas teko spręsti kelyje?
Malonesnes problemas nei namuose. Dažniausiai tik ką nors pataisyti, išvalyti ir pasienyje pasikrapštyti dokumentuose. Tačiau, žinoma, pasitaikė ir kraštutinumų – porą kartų niekaip negalėjome rasti benzino, pasitaikė įvairių traumų bei ligų. Svarbiausia, manau, kad mus saugojo angelas sargas ir viską visuomet pavykdavo išspręsti.
Kurios vietos buvo pačios įspūdingiausios? Kas Afrikoje labiausiai sužavėjo?
Sunku atsakyti į tokį klausimą, įspūdingų vietų buvo daug, bet mane labiausiai sujaudino Mozambikas: begaliniai paplūdimiai, kokosai ir neįtikėtinai geri žmonės.
Sakoma, kad kas kartą pamatė Afriką, tas arba ją pamilsta ir privalo nuolat sugrįžti, arba daugiau niekada nebegrįžta. Kaip yra tau? Ar įsimylėjai ją?
Neįsimylėjau, bet negaliu pasakyti, kad daugiau niekada negrįšiu. Ten dar yra į ką pažiūrėti ir ką pažinti.
Ar galėtum išskirti kokį nors stipriausią kelionės įspūdį?
Mozambiko ligoninėje, kai mus pamatė Ester – vietinė moteris, turinti portugališkų šaknų, ir pradėjo mumis rūpintis lyg sūnumis. Iki šiol tai buvo stipriausias patyrimas iš visų mano kelionių; akyse tvenkėsi ašaros dėl to, kad kas nors sugeba taip rūpintis svetimu žmogumi kaip savo vaiku.
O kaip sekėsi mūsų pandoms Hakunai ir Matatai, ar joms patiko Afrika?
Iš pradžių jos visur keliavo kartu, vėliau Matata nusprendė, kad saugiau jausis bagaže, o drąsesnė Hakuna visą laiką važiavo ant Milano motociklo žibinto. Pora kartų vos netapo pagrobimo auka, bet viską išgyveno ir joms labai patiko – jau dabar nori į kitą kelionę. :)
Kas buvo sunkiausia?
Pervažiuoti Etiopiją – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Važiavome per didžiulius kalnus ir turėjome saugotis akmenų, kuriuos į mus mėtė vietiniai.
Ar pavyko įgyvendinti viską, ką buvote suplanavę?
Manau, kad taip. Pirminis planas buvo nuvažiuoti bent jau iki Kilimandžaro papėdės, o kadangi viskas ėjosi neblogai, patraukėme toliau iki pat Keiptauno, tad įvykdėme netgi daugiau, nei tikėjomės. :)
Kokie planai dabar? Kur toliau suksis „Pionýr“ ratai?
Dabar ruošime pristatymą, montuosime filmą, o apie kitą kelionę kol kas negalvojau, bet ji tikrai bus. Tačiau dabar svarbiausia visiems parodyti, kaip jautėmės kelyje ir kaip Afrika atrodo iš tikrųjų.
O jūs? Ar palaikėte keliautojus, ar buvote skeptiški dėl sėkmingos jų kelionės pabaigos? Laukiame jūsų komentarų!
