Nuotykiai Austrijos via ferratose

Nors pradinis planas buvo aiškus – savaitės grupinės atostogos iš šešių–aštuonių dalyvių, t. y. mes ir keli draugai, išsinuomotas namelis, dienomis kopimas via ferratomis, o vakarais kepsniai ant grotelių, viskas pakrypo visiškai kitaip. Nė neįsivaizdavome, kad suderinti daugiau nei trijų žmonių laisvą laiką bus tokia didelė problema. Po ilgų bandymų susitarti galiausiai nuleidome rankas ir išvykome tokia sudėtimi: trys nuotykių ieškotojai ir šuo. :)

Pasirinkome mums tinkamą laiką – nuo ketvirtadienio iki sekmadienio – ir ėmėme laukti kelionės. Iš anksto užsisakėme trūkstamą įrangą, įskaitant šalmus, ir pradėjome ant laipiojimo sienelės sąžiningai lavinti laipiojimo techniką (ne tai, kad anksčiau ten nebūtume lankęsi, bet dabar atsirado didesnė motyvacija). Tačiau orai mūsų nelepino. Artėjant išsvajotajam savaitgaliui, prognozė buvo daugiau nei nepalanki – regione, kuriame buvome užsisakę nakvynę, turėjo lyti visą laiką. Atidžiai stebėjome orus toliau ir galiausiai nusprendėme išvykimą pavėlinti viena diena, nes meteorologai suteikė menką viltį, kad nuo šeštadienio orai pamažu gerės.

Jau pakeliui sustojome prie kelių trasų, kad supažindintume Marianą su via ferrata laipiojimo taisyklėmis. Pirmasis kopimas įvyko Mėdlingo (Mödling) miestelyje, tiksliau – ant uolos virš jo. Trasa buvo nesudėtinga ir pirmajai pažinčiai kaip tik tinkamo ilgio. Aš su mūsų Tobiu ėjau takeliu aplinkui ir laukiau uolų laipiotojų viršuje. Trasos maršrute buvo ir nedidelis perėjimas virvinėmis kopėčiomis, kurį abu įveikė be didesnio vargo.

Antrąją via ferratą rasti buvo kiek sunkiau. Persikėlėme į vaizdingą vynuogynų miestelį Gumpoldskircheną, esantį netoli Vienos, palikome automobilį aikštelėje ir po trumpo klaidžiojimo radome nedidelę uolą su urvu. Treniruotės sumetimais įveikėme šį maršrutą, ir visi liko patenkinti – mes džiaugėmės nuostabiais vynuogynų vaizdais bei pasitaisiusiu oru, o mūsų keturkojis augintinis tuo metu ramiai ilsėjosi šešėlyje po uola.

Trečiąją suplanuotą via ferratą dėl laiko stokos teko atidėti atgaliniam keliui ir vykti link nakvynės vietos. Apsistojome nedidelio namelio pirmajame aukšte Šladmingo (Schladming) miesto pakraštyje. Tačiau vaikinai vis dar tryško energija bei troškimu lipti toliau, tad susiruošė ir nuvažiavo į kitą kalno pusę įveikti dar vieną vakarinę via ferratą. Ant uolos jie buvo vieni, todėl patyrė tikrą malonumą, nes nereikėjo prie nieko taikytis. Vakaras praėjo ruošiant vakarienę ir planuojant kitos dienos veiklas, o tai daugiausia reiškė naršymą po įvairius meteorologijos portalus. Šių prognozės gerokai skyrėsi, todėl galiausiai sutarėme, kad sprendimą priimsime ryte.

Kitą dieną vis dar lijo, tačiau vilties teikė prognozė, skelbusi, kad Gosau vietovėje neturėtų lyti iki pat 15 valandos. Tai buvo mūsų šansas! Mat virš Gosau ežero (Gosausee) vingiuoja, sakoma, viena gražiausių via ferratų. Taigi susikrovėme daiktus ir išvykome. Kelias buvo ilgas, bet vertas pastangų – prie ežero iš tiesų nelijo. Ramiame vandens paviršiuje atsispindėjo gražios aukštos uolos, o mes nekantraudami vilkomės įrangą, kad pajudėtume kuo greičiau. Uola buvo drėgna, tačiau dėl to, kad prieš mus jau praėjo keli laipiotojai, pakopos kojoms buvo gana sausos.

Pirmoji maršruto atkarpa driekėsi visai šalia vandens, vietomis net galėjome pasiekti vandens paviršių ranka, vėliau sekė kopimas kopėčiomis virš pėsčiųjų tako. Tačiau psichologiškai sunkiausia atkarpa mūsų laukė ties virviniu tiltu. Tai buvo tikras iššūkis, bet visi galiausiai tiltą įveikėme. Po to beliko trumpas kilimas į aukščiausią trasos tašką ir lėtas leidimasis žemyn. Už pastangas prie ežero pasilepinome karšta sriuba.

Kita via ferrata laukė vos už kelių kilometrų, tad iškart patraukėme ten. Priėjus prie uolos tapo akivaizdu, kad jos padėtis miške, tarp medžių ir samanų, džiūvimui nepadėjo. Man tai nelabai patiko, juk šlapiomis via ferratomis lipti nerekomenduojama. Tačiau Romanas, įvertinęs situaciją, nustatė, kad šlapia tik pradinė maršruto dalis, o toliau sąlygos geresnės. Man kilo dvejonių, tačiau vaikinų buvo dauguma, tad neliko nieko kito, kaip tik eiti.

Sekmadienį, trečiąją mūsų kelionės dieną, orų prognozė buvo bene prasčiausia. Nieko kito neliko, kaip tik ieškoti vietos, kur orai būtų palankesni. Vienintelė vieta, kur žadėjo giedrą dangų, saulę ir šilumą, buvo Filacho (Villach) apylinkės. Tai buvo tolėliau (tiksliau, už 150 km), bet vis tiek geresnis pasirinkimas nei sėdėti kambaryje. Šįkart Tobį pasiėmėme kartu, nes nebuvome tikri, kada grįšime.

Į pirmąją via ferratą vaikinai leidosi vieni. Buvo šiek tiek keblu ją rasti, bet galiausiai jiems pavyko. Deja, trasa pasirodė itin sudėtinga, todėl jiems teko grįžti savo pačių pėdsakais. Tuo tarpu aš su Tobiu ir mūsų panda kilau į kalną miško taku. Buvo gana šilta, o aplinkui nebuvo jokio vandens šaltinio atsigaivinti. Laimei, šalia tako tekėjo mažytis upeliukas, suformavęs kelias balas ir purvyną. Tobis tai palaikė puikia proga atsivėsinti ir, nespėjus man apsisukti, jau vartėsi purve. Bent jau šiek tiek atvėso, o kol nusileidome žemyn, didžioji dalis purvo išdžiūvo ir nubyrėjo.

Mūsų antroji stotelė buvo reljefiška via ferrata virš Osiacho ežero (Ossiacher See). Vėlgi pasirinkome tą pačią taktiką – aš su Tobiu, o vaikinai ant uolos. Maršrutą jie pasirinko lengvesnį, nes jau jautėmės pavargę ir nenorėjome be reikalo rizikuoti. Trasos pabaigoje vėl buvo virvinis tiltas, tačiau šįkart juo eiti nebuvo galima – lynai buvo labai atsilaisvinę, o tiltas stipriai siūbavo. Kad palaipioti pavyktų ir man, su Marianu įveikėme antrąjį ratą, šįkart kitu maršrutu, kad tą dieną bent ką nors išbandyčiau.

Grįžus į nakvynės vietą laukė paskutinis vakaras ir kelionės namo planavimas. Vietiniame informacijos centre sužinojome, kad visai netoli yra atrakcionas „ZipLine“. Tai 2,5 km ilgio nusileidimas lynu, kurio metu galima išvystyti iki 120 km/h greitį. To negalėjome praleisti, tad susitarėme nuvažiuoti į nesudėtingą via ferratą, o po to išbandyti nusileidimą lynu.

Susikrovę visus daiktus patraukėme į tą pačią vietą, kur vaikinai pirmąjį vakarą laipiojo vieni. Pasirinkome labai paprastą maršrutą – net nustebome, kaip lengva buvo lipti.

Tačiau atvykus prie „ZipLine“ entuziazmas kiek pribblėso. Visgi laukė gana greitas skrydis tik su apraišais iki 116 metrų aukštyje virš žemės. Autobusas mus užvežė į viršutinę stotį, darbuotojai pritvirtino apraišus ir mes jau skriejome žemyn. Pirmasis etapas truko dvi minutes, o antrasis – minutę. Pirmoji atkarpa buvo maloni, rami, galėjome gėrėtis gamta ir mėgautis skrydžiu virš medžių viršūnių. Antroji atkarpa buvo trumpesnė, bet žymiai greitesnė. Jos pirmoji dalis leidosi labai stačiai žemyn, todėl apėmė laisvojo kritimo pojūtis. Tikra gyvenimo patirtis, kurios asmeniškai pakartoti nebenorėčiau.

Galiausiai mūsų laukė ilga kelionė automobiliu namo. Buvome gerokai praalkę, tad ieškojome veikiančio restorano papietauti. Tačiau kažkaip nepagalvojome, kad pirmadieniais Austrijoje dauguma restoranų nedirba. Po kelių nesėkmingų bandymų visai šalia Čekijos sienos prie Mikulovo pavyko rasti atidarytą restoraną, kur pusę šešių vakaro pavalgėme išsvajotus pietus ir tuo užbaigėme savo nedidelį nuotykį Austrijos via ferratose.