Apie kelių nuotykių ieškotojų, įskaitant mūsų pandą, kuriuos vienija aistra paspirtukams, kelionę jau informavome. Kaip šiai jaunų keliautojų komandai sekasi iki šiol, papasakos viena iš jau grįžusių dalyvių.
Míša, jūs grįžote šiek tiek anksčiau nei likusi ekspedicijos dalis. Ar tai buvo numatyta nuo pat pradžių, ar susiklostė tokia situacija? Ar iki šiol įvyko dar kokių nors personalo pokyčių?
Taip, mano grįžimas buvo suplanuotas nuo pat pradžių. Šiuo metu manęs laukia valstybiniai egzaminai, kurių nenorėjau atidėlioti. Komandos nariams tai netrukdė, o aš džiaugiausi, kad galėjau patirti šį mėnesio trukmės, tiesiog nuostabų nuotykį. Įvyko vienas netikėtas personalo pasikeitimas iš Michalo pusės – jo laukia malonios tėvystės pareigos, todėl sausio 15 dieną jį pakeis kitas narys. Vis dėlto turiu pripažinti, kad Michalas įnešė į kolektyvą daug juoko ir mes jį dažnai prisimindavome.
Papasakokite apie savo kelionės eigą. Kur jau pravažiavote ir kur jūsų draugai yra šiuo metu? Ar pasikeitė numatyta grįžimo data arba suplanuotas maršrutas?
Kelionę pradėjome lapkričio 20 d. Kankuno mieste. Šiek tiek mus užlaikė nuovargis po skrydžio, taip pat gana sudėtingas purvasaugių montavimas, kurį išbandėme pirmą kartą. Maršrutą buvome paruošę, tačiau ne visai detaliai. Tai net nebuvo įmanoma, nes nežinojome, kaip greitai važiuosime tokiame dideliame karštyje. Visgi turiu pasakyti, kad buvau maloniai nustebinta. Iš pradžių maršrutą susiplanavome po 30 kilometrų per dieną, kad priprastume. Po dviejų dienų pradėjome didinti atstumą, kol pasiekėme 70 km per dieną. Didelis trūkumas buvo tas, kad vidurdienį ne visada buvo galima važiuoti. Centrinėje Amerikoje taip pat labai anksti pradeda temti. Jau apie 17 valandą pradėdavome galvoti, kur tą dieną nakvosime, ir pradėjome ieškoti „nakvynės“. Iš viso pravažiavome penkias šalis – Meksiką (nuo Kankuno miesto), Belizą, Gvatemalą, Hondūrą ir Salvadorą, kur mūsų laukė mano draugė, su kuria susipažinau Denveryje (Koloradas). Ji mus visus apgyvendino kelioms dienoms, o aš, nors ir nenoromis, laukiau savo skrydžio.
Maršrutą teko šiek tiek pakoreguoti. Pradinė kelionė turėjo driektis per Sakapą (Gvatemala) CA13 keliu. Tačiau kelias nebuvo tinkamas paspirtukams ir, sakyčiau, net dviratininkams. Daugybė dideliu greičiu lekiančių sunkvežimių kėlė pavojingą oro slėgį. Ant kelio prasėdėjome apie valandą ir svarstėme, važiuoti ar ne, nes Gvatemalą pamatyti tikrai labai norėjome. Tačiau po to, kai Kačka nukrito nuo paspirtuko, nusprendėme pasirinkti saugumą ir važiuoti per Hondūrą. Pridėtame žemėlapyje galite matyti mūsų tikslų maršrutą.
Į klausimą, ar pasikeitė grįžimo data, negaliu atsakyti, nes šios datos niekada nebuvome nusistatę. Ji buvo nustatyta tik man – gruodžio 20 dieną.
Ar susidūrėte su kokiomis nors komplikacijomis ir dramatiškomis akimirkomis?
Turiu pripažinti, kad tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, kai iš tiesų bijojau. Pirma, važiavome kaip žmonių grupė, kuri prieš kelionę visai nepažinojo vieni kitų, antra, mane gąsdino interneto straipsniai apie tai, kokia pavojinga yra Centrinė Amerika. Tačiau po mano sugrįžimo ir remdamasi savo patirtimi negaliu to pasakyti. Tiesa ta, kad mums beprotiškai pasisekė ir visą laiką susidurdavome tik su labai maloniais bei paslaugiais žmonėmis, kurie mus stabdė ir teiravosi, kas čia per keistas dviratis. Iš esmės viskas vyko taip: mes važiavome, filmavome kraštovaizdį ir vietinius gyventojus, o jie filmavo mus. Netgi kuprinės, kurias parūpino jūsų el. parduotuvė, daugeliui vietinių gyventojų buvo visiška mįslė. Ponia Panda, kuri mus lydėjo, labiausiai patraukė vaikų dėmesį. Šiuo metu turbūt labiausiai buvau budri, kad koks nors vaikas su ja nepabėgtų.
Per visą laiką patyrėme tik vieną nemalonią akimirką. Maždaug už 20 kilometrų nuo Belizo vėlai atvykome į miestą ir jau buvo tamsu. Mieste vyko kažkokia vietinė diskoteka, ir mums važiuojant pro šalį, staiga aplink mus susibūrė 15 žmonių, šaudė fejerverkus ir įvairiai šūkavo. Galiausiai viskas baigėsi gerai, ir mes radome pastogę pas labai malonius žmones, kurie aprodė mums apylinkes bei davė paragauti mandarino su čili, kas niekam per daug nepatiko. :-D
Kas, priešingai, jums buvo didžiausias įspūdis teigiama prasme?
Didžiausiu įspūdžiu tapo turbūt kiekviena naktis Centrinėje Amerikoje. Tai, kad miegojome įvairiausiuose paplūdimiuose ir soduose, ko gero, nieko nenustebins, tačiau naktys, praleistos gaisrinėse ir kebabinės vitrinoje, mane tikrai linksmins visą likusį gyvenimą. Tiesa ta, kad pabudus paplūdimyje ir pamačius nuostabų saulėtekį, apimantis jausmas yra išties neįkainojamas.
Kaip praleidote Kalėdas ir Naujuosius metus?
Ekspedicija Kalėdas, žinoma, atšventė su bulvių mišraine ir šniceliais. Šventes šventė su dviem čekų dviratininkais. Kadangi tai buvo iškart po mano išvykimo, džiaugiausi, kad su naujais draugais jiems buvo linksmiau. Naujuosius metus taip pat atšventė kartu jau Nikaragvoje ir manau, kad ragaudami kokio nors vietinio romo. ;-)
Ar patyrėte kokią nors įdomią situaciją su mūsų panda? Kaip iki šiol vyko jos kelionė?
Pandą visada būdavau pririšusi prie kuprinės taip, kad jai atsivertų geras vaizdas. Juokingiausias nutikimas įvyko turbūt pirmąją naktį paplūdimyje, kai pasiguldžiau pandą šalia savęs, kad ji jaustųsi patogiai ir gerai išsimiegotų. Tačiau nežinojau, kad per naktį ant mūsų užpustys tiek smėlio. Ryte vietoj pandos radau smėlio kamuoliuką. :-D Su gailesčiu ją paėmiau, nupurčiau ir apkabinau. Nuo to momento jai buvo skirta vieta tiesiai miegmaišyje. :-)
Panda taip pat sukėlė didelį šurmulį tarp vaikų, kuriuos sutikome ant molo sustoję Omoa, Hondūre. Visi ją apžiūrinėjo ir glostė. Viena mergaitė netgi visai nenorėjo jos grąžinti. Ji tapo dideliu mūsų draugu. Visi kartu ją saugojome ir ja rūpinomės. Kai kur nors sustodavome, mūsų klausdavo, kodėl su savimi turime šį žaisliuką. Taigi pradėdavome pasakoti, kaip gimė šis projektas ir kaip jūsų įmonė padėjo įgyvendinti mūsų svajones, už ką dar kartą nuoširdžiai dėkojame.
Atsisveikinimas su panda buvo tikrai sunkus. Šiuo metu ja rūpinasi Sany, kuri pažadėjo, kad prižiūrės ją geriausiai, kaip tik įmanoma.
O kaip pasiteisino mūsų el. parduotuvėje įsigytos kuprinės?
Cha cha. Vieną vakarą dėl jūsų kuprinių kilo tikra kova. :-) Kuprines įsigijo tik keturi mūsų ekspedicijos nariai, ir jau po kelių dienų likusieji gailėjosi, kad jų nenusipirko irgi. Aš asmeniškai turėjau pirmąją patirtį su šia vandens talpykla ir turiu pasakyti, kad tai buvo geriausias daiktas, kokį galėjau pasiimti į kelionę. Kuprinė manęs visiškai nevaržė. Kaskart, kai norėdavau atsigerti (o tokiomis temperatūros sąlygomis tai vykdavo gana dažnai), man nereikėdavo sustoti kaip kitiems. 1,5 litro talpa taip pat buvo ideali. Labai nustebino ir tai, kad vanduo talpykloje visą laiką išlaikė vienodą temperatūrą.
Prireikė ir vaistinėlių iš jūsų el. parduotuvės. Kačka kartu su paspirtuku paslydo ant šlapios kelio dangos ir gana stipriai nusibrozdino kelius. Suteikėme jai pagalbą per 10 minučių.
Ar ši ekspedicija turės kokios nors įtakos jūsų tolesniam gyvenimui? Ar, pavyzdžiui, pasikeičia žmogaus prioritetai ar požiūris į gyvenimą?
Kiekviena mano kelionė mane visada stipriai paveikia. Tačiau dėl Centrinės Amerikos jaučiuosi šiek tiek dvejopai. Centrinė Amerika man sukėlė, viena vertus, didelį nusivylimą, kita vertus – didžiulę nuostabą ir svarbų klausimą apmąstymams.
Nusivylusi buvau labiausiai tuo, kaip elgiamasi su aplinka. Tuo tarpu, kai aš namuose turiu keturias šiukšliadėžes, jie nė nemirktelėję numeta stiklinį „Fanta“ butelį į mišką. Tiesą sakant, „Fanta“ ir „Coca-Cola“ buteliai voliojasi tiesiog visur. Buvo liūdna dažnai matyti nešvarias gatves ir smogą, bet labiausiai – žmonių abejingumą nuosavai, ir būtina pabrėžti, tiesiog nuostabiai gamtai, kurioje patys gyvena.
Kas mane labai nustebino, buvo žmonių pasitenkinimas gyvenimu. Dažnai sutikdavome vietinius gyventojus, kurie gyvena kažkokiose pašiūrėse, panašiose į malkinę. Belize sutikome vieną poną, su kuriuo turėjome progą pasikalbėti. Buvo tiesiog neįtikėtina, kaip jis pasakojo apie savo gyvenimą mažoje lūšnelėje niekur viduryje. Su tokiu užsidegimu ir džiaugsmu, kad net nenorint kyla vienintelis klausimas: kaip įmanoma, kad mes čia dirbame po 8–12 valandų per dieną, kad nusipirktume didelį televizorių ar naują automobilį, ir mums vis dar negana? Kaip įmanoma, kad į klausimą „kaip sekasi?“ atsakome „blogai“, nors turime ką valgyti, stogą virš galvos ir kitus gyvenimo standartus? Tai kažkaip priverčia susimąstyti, ar šis materialių dalykų vaikymasis apskritai turi kokią nors prasmę.
Ar vis dar jaučiate simpatiją paspirtukams? Ar tokio intensyvumo kelionėje neatsibosta viskas iki gyvo kaulo? O kokia nuotaika jūsų komandoje – ar nesusidūrėte su „povandeninio laivo sindromu“?
Tiesą sakant, mane asmeniškai paspirtukai labai „užkabino“. Nustebino tai, kad per visą tą mėnesį kojas man skaudėjo tik vieną dieną, rodos, aštuntąją. Be to, mane labai pradžiugino Tomášo pagyrimas, kad kaip moteris labai nustebinau. :-D Taigi jau dabar galiu pasakyti, kad laukiu, kada atšils ir galėsiu atrasti Čekijos grožį.
Kaip jau minėjau, su kitais nariais buvome pažįstami labai mažai ir tik per šią ekspediciją. Tai kėlė šiokį tokį netikrumą, nes nežinojome, ko iš ko galime tikėtis. Vis dėlto turiu pasakyti, kad, išskyrus vieną išimtį, su visais komandoje puikiai sutarėme, ir manau, kad taip pat jaučiasi ir likusi ekspedicijos dalis. Visi šeši (įskaitant dar ir Michalą) padėjome vieni kitiems, juokėmės tiek iš savęs, tiek iš kitų. Visi į viską žiūrėjome sportiškai. Jei nežinodavome, ką daryti, balsuodavome arba išsakydavome argumentus „už“ ir „prieš“. Be to, mėnuo dar per trumpas laikas, kad kiltų didesnio masto „povandeninio laivo sindromas“.
Jūsų ekspedicija turėjo turėti ir labdaringą tikslą. Ar pavyko šį sumanymą įgyvendinti?
Šią labdaros akciją pavadinimu „Kids belong to school“ organizuoja Marekas. Nors kelyje sutikome keletą mokyklų, galimybės aplankyti šias mokyklas nebuvo.
Ar jau galvojote, kur keliausite kitą kartą?
Žinoma. Ir kuprinė tikrai keliaus kartu. Labai norėčiau pasivyti mūsų ekspediciją dar kelyje ir, jei įmanoma, prisijungti bei užbaigti kelionę. Tačiau jei jie jau bus grįžę, tai tikrai bus Peru, kur ruošiuosi vykti jau keletą metų, bet kol kas nesėkmingai.
Ačiū už jūsų laiką ir linkime likusiai ekspedicijos daliai sėkmės!
