Nors Rumunija nėra šalis su modernia infrastruktūra, nusprendėme užvesti vadinamuosius „Maluch“ bei „Felda“ ir patyrinėti šią Rytų Europos šalį. Ką verta pamatyti Rumunijoje? Kur rizikuojate apgadinti automobilį? Ir koks jausmas akis į akį susidurti su lokiu?
Rumunija – prietarų ir paslapčių apgaubta šalis. Šalis, garsėjanti dėl garsiojo vampyro Drakulos ir jo pasakiškai šiurpios pilies kažkur Karpatų gilumoje. Šalis, pasislėpusi po dviejų tūkstančių metrų aukščio viršukalnėmis, skalaujama Juodosios jūros bangų ir turtinga tikrų žmogiškų istorijų.
Džiaugsmo pilnos kapinės
Pirmoji natūrali stotelė, nutolusi apie 90 kilometrų nuo Petea pasienio punkto – Săpânța linksmosios kapinės. Nors tai garsi turistinė vieta, kelio ženklų nėra daug, todėl kaimelyje tikriausiai teks šiek tiek paklaidžioti. Tačiau trumpa sumaištis tikrai to verta. Kapines sudaro tapyti mediniai antkapiai, kuriuose pavaizduoti velioniai. Dažniausiai atliekantys tai, ką labiausiai mėgo daryti, arba kuo dirbo.
Per pirmąsias dvi dienas supratome, kad geriausia bus vengti miestų bei didesnių kaimų ir laikytis gamtoje. Miestai yra apleisti ir neprižiūrėti, o važiuojant tokiais pastebimais automobiliais – ir dėl visuotinio dėmesio kiek nejaukūs.
Transfegerešanas – nenuvilianti legenda
Patraukėme tiesiai link „Pasaulio kelio“. Tai vienas vaizdingiausių kelių pasaulyje – Transfegerešanas (Transfăgărășan). Kalnų perėjos kelias tęsiasi apie devyniasdešimt kilometrų, o mes į jį įsukome ties Cârțișoara miesteliu. Paskui belieka tik patogiai įsitaisyti sėdynėje ir sulaikyti kvapą, nes nuo tokio grožio ne vienam keliautojui tiesiog atvips žandikaulis.
Čekų kalba „out of nowhere“
Pasukome tiesiai į rytus ir vienai nakčiai apsistojome netoli Brašovo, Brano miestelyje, iš kur kitą dieną buvome suplanavę kelionę į Drakulos Poenario pilį. Tačiau planus sujaukė meška, kuri likus kelioms dienoms iki mūsų atvykimo apylinkėse atsivedė jauniklių, todėl takas per gilų mišką buvo uždarytas. Vakare prieš statant palapinę meškų šeimyna netgi pasirodė – mus skyrė vos metro pločio upelis.
Kito pasirinkimo nebuvo, tad nusprendėme patraukti į pietus. Ten, kur sutiksime čekų kilmės gyventojų, kur išsaugota čekų kultūra. Kalbame apie Banatą. Netoli Serbijos sienos esantį regioną sudaro keli čekų kaimeliai, pavyzdžiui, Svatá Helena, Rovensko ar Svatá Alžběta. Mes sustojome Gârnic (Gerník) kaime. Į jį vedė tik miško kelias, paprastas vieškelis, todėl mūsų toli gražu ne pirmos jaunystės automobiliai šiame kelyje turėjo ką veikti.
Jau iš pirmo žvilgsnio Gernike pasijutome tarsi Pietų Čekijoje, tik XIX amžiuje. Tuo metu čekai čia atvyko ieškodami derlingos žemės. Palaipsniui pas juos kėlėsi šeimos, o teritorija išsiplėtė iki pat Serbijos. Tačiau maži balti nameliai spalvotais langų rėmais, dideli mediniai vartai ir vežimus tempiantys galvijai išliko nepakitę.
Būtent todėl Banatas turi tikrąjį žavesį. Vietiniai gyventojai siūlo nakvynę turistams – miegosite masyviose lovose po Mergelės Marijos paveikslu, prausitės lediniu vandeniu, o pusryčiams valgysite naminį sūrį ir gersite pieną. Aplinkiniai kalnai, derlingi laukai ir gyvuliai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, kurį turi vietiniai. Jų vaikai išvyksta atgal į Čekiją, kad užsidirbtų pragyvenimui, todėl Banato ateitis yra neaiški ir trapi.
Nepakankamai įvertintas gamtos akcentas pabaigai
Klausydami aštuoniasdešimtmetės močiutės iš Gerniko rekomendacijos ir su bagažine, pilna naminės uogienės, išvykstame atgal į šiaurę Vengrijos sienos link, tačiau negalime praleisti Transalpinos. Ji driekiasi kelias dešimtis kilometrų į vakarus nuo Transfegerešano ir jungia Novaci bei Sebeș miestus.
Tai visiškai kitokia patirtis nei Transfegerešane. Naktį prieš tai praleidome papėdėje palapinėse, o į viršų patraukėme šeštą ryto. Ir tai buvo geriausias pasirinkimas. Kelyje nebuvo nė vieno žmogaus, tad ryškiai žalios pievos su besiganančiomis avimis, iš miškų kylantis rūkas ir vingiuojantis kelias per stebuklingą gamtą priklausė tik mums.
Kilimas buvo gana nuolaidus, jam tiko ir apylinkės. Aplink mus stiepėsi ne smailios viršūnės, o žalios ganyklos ir kalnų plynaukštės. Viršūnėje, maždaug dviejų tūkstančių metrų aukštyje, vėjas pūtė taip stipriai, kad vos galėjome pastovėti. Todėl susėdome ant žolės ir papusryčiavome su vaizdu į Rumunijos Karpatus.
Kadangi mūsų automobiliai nebuvo idealios būklės ir pusiaukelėje vietinis mechanikas savo garaže primityviai virino nulūžusį amortizatorių (būkite atsargūs keliuose tarp Săpânța ir Baia Mare – vingiuoti per duobes tikrai verta), negalėjome pasiekti paties Rumunijos rytinio krašto prie Juodosios jūros. Tačiau ten, ieškoti tuščių paplūdimių, apšiurusių viešbučių ir kitos pažįstamos nepažįstamos Rumunijos pusės, leisimės kitą kartą.
Kur įsigyti kelioninį bagažą? Apsilankykite el. parduotuvėje:
