Praskaidrinti metų pradžią kelione į Šri Lanką Akimui, dar vienam iš mūsų pandų talismanų, pasirodė labai gera idėja. Jo bendražygiu ir globėju tapo mūsų draugas Františekas, jau patyręs ne vieną panašią kelionę. Todėl nusprendžiau jį pakalbinti ir sužinoti jums, kuo ši kelionė buvo ypatinga.
Gyvenimo pusiausvyra svarbi daugeliui iš mūsų, nors kartais po pareigų našta jai ir priešinamės iš visų jėgų. Tad kai Fandai, kurio darbas ir veikla reikalauja daug laiko praleisti prie kompiuterio ekrano, pasitaikė unikali galimybė dviem savaitėms už prieinamą kainą išvykti atrasti Šri Lankos grožio, jis ilgai nedvejojo. O kad grupėje, kurią be jo sudarė penkios švelniosios lyties atstovės, nesijaustų nejaukiai, kartu pasiėmė ir Akimą, kurį meiliai vadino Pandžiaku.
Kuo mažiau turistų, tuo autentiškesni įspūdžiai
Akimas ir Františekas turi daug bendro – be nuostabios gamtos, jie taip pat mėgsta pažinti lankomų šalių kultūrą bei vietos gyventojų gyvenimo būdą. Kelionės po Šri Lanką metu jie turėjo galimybę patirti ir viena, ir kita. Pirmieji autentiški įspūdžiai, kurių nebūtų suteikusi klasikinė, tarsi nerūpestinga viešnagė viešbučių kurortuose, prasidėjo jau ieškant nakvynės.
„Išlipi kokioje nors stotyje, ir aplink tave iškart pradeda burtis tuktukų vairuotojai, siūlydami nakvynę. Porą žmonių tenka atstumti ir šiek tiek pasiderėti, tačiau didžiąją dalį nakvynių taip radome už tikrai mažas kainas.“
Vietinių žmonių mentalitetas, pasak Fandos, labai priklauso nuo konkretaus regiono. Tai ypač matyti iš jų požiūrio į turistus.
„Iš pradžių buvome prie jūros, kur buvo gana turistinė vieta, ir ten dažnai susidurdavome su žmonėmis, norinčiais pasipelnyti iš turistų. Kainos tiesiog beprotiškai užkeltos – pavyzdžiui, maistas ten buvo keturis kartus brangesnis nei vietose, kur lankėsi vietiniai. Tačiau ir ten sutikome malonių žmonių. Apskritai jie labai nuoširdūs ir mielai bendrauja su žmonėmis iš Europos. Bet pati geriausia patirtis su žmonėmis buvo būtent tada, kai išvykome toliau nuo tų turistinių vietų – ten vietiniai buvo tikrai draugiški ir stengėsi duoti vertingų patarimų. Kartais jiems buvome netgi atrakcija, pavyzdžiui, traukinyje mus liesdavo rankomis.“
Keliones traukiniu ekspedicijos nariams ir vietiniams gyventojams praskaidrino ir Akimas, kuris dažnai ir mielai atsidurdavo dėmesio centre.
„Vietiniai į jį reaguodavo gana dažnai – klausinėdavo, kas tai yra, nes pandų jie ten neturi. Paprastai transporto priemonėse kildavo didžiausia linksmybė, nes ten yra laiko, su tais žmonėmis sėdi uždarytas kokias dvi valandas. Kartą važiavome tokiu puikiu traukiniu – tai buvo „InterCity“, tad važiavo kokiu 50 km/h greičiu :-) ir, žinoma, buvo šiek tiek prabangesnis, nes bilietai kainavo dvigubai brangiau. Ta prabanga pasireiškė tuo, kad palubėje buvo toks senas ventiliatorius, kuris neveikė, ir daugybė rankenų stovintiems keleiviams. Mes ten visaip siūbavome, tad pagalvojau, kad turiu tai parodyti ir Pandžiakui – įkišau jį į vieną iš tų rankenų, ir tai prajuokino tiesiog visą vagoną.“
Akimas tikrai buvo geras bendražygis ir psichologinė parama tais momentais, kai su penkiomis moterimis buvo sunku ištverti. :-) Kai jam pavargdavo letenos, jis keliaudavo Fandos kuprinės kišenėlėje, kad visada turėtų puikų vaizdą. Be to, jis buvo puiki tema pokalbiams. Jo noras susidraugauti su visais sulaukė didelio entuziazmo, o jo begalinei meilei žmonėms, ypač vaikams, vietiniai tikrai nesipriešino.
Tačiau ne tik dėl pandos Františekas kartais jautėsi šiek tiek kaip egzotinis personažas. Greta pliušinio talismano ir suplyšusių kelnių prisidėjo ir keista žarnelė, kyšojusi iš Fandos kuprinės. Tai, žinoma, buvo mums gerai pažįstama vandens gertuvės sistema, tačiau vietiniams tokie patogumai greičiausiai prilygo teleportacijai ar vienaragiams.
„Kai restorane užsisakiau du butelius vandens ir susipyliau juos į kuprinę, subėgo visas restoranas. Tad teko jiems parodyti, kad iš to yra geriama.“
Kiekvienam pagal skonį
Kaip geriau pažinti svetimą kultūrą, jei ne per tradicinę virtuvę? Maistas paprastai buvo labai aštrus, kas bent jau pasitarnavo kaip veiksminga dezinfekcija. Teigiamą įspūdį kelionės dalyviams paliko ir tipiški paplotėliai, tikriausiai iš miltų ir kokosų vandens, kuriuos vietiniai ruošdavo įvairiausiais būdais, dažnai kartu su daržovių mišiniu, į kurį paprastai dėdavo porų. Tačiau išties nepamirštamas buvo vaisių skonis, ypač bananų. Tikriausiai nieko nenustebins, kad jų net negalima lyginti su tais, prie kurių esame įpratę mūsų kraštuose.
Tipiškas gėrimas ir kartu suvenyras yra Ceilono arbata, nes anksčiau Šri Lanka vadinosi būtent Ceilonu. Kiek prieštaringesnė dovanų idėja, susijusi ne tiek su tuo, ką dedame į virškinimo traktą, kiek su tuo, kas iš jo išeina, yra popierius iš dramblių mėšlo. Jis gaminamas daugiausia toliau minimame dramblių rezervate, o turistai dėl jo pirkimo tiesiog eina iš proto.
Galbūt kilo ir įprastas klausimas apie orus? Pasak Fandos, temperatūra svyravo tarp 25 ir 35 °C, tad tikriausiai galite įsivaizduoti, kad skųstis tikrai nebuvo priežasties. Ypač prie jūros oras buvo labai malonus – pūtė vėjas, kartais palydavo, bet tai veikiau teikė gaivą. Pavyzdžiui, palyginus su Vietnamu, oras nebuvo sunkus ir drėgnas, todėl greitai išdžiūdavai. Kalnuose, žinoma, buvo kiek vėsiau – naktimis temperatūra nukrisdavo iki 12 laipsnių.
Kadangi visa grupė buvo gana nevienalytė ir kai kurie nariai idealų atostogų laiką įsivaizdavo šiek tiek kitaip, jų keliai ne kartą išsiskyrė. Tačiau Akimas ir Fanda buvo neišskiriama pora, kuri laikėsi savo tikslo – pirmiausia pažinti vietos žmones, maistą ir kultūrą. Jie mieliau leido laiką kaimuose ir bendravo su vietiniais, net kai merginos patraukė į miestą.
„Ten taip pat yra garsus dramblių našlaičių centras, iš kurio kilę ir drambliai, esantys Prahoje. Merginos labai norėjo ten nuvažiuoti. Manęs tai per daug netraukė, nes jie ten negyvena laisvėje, žmonės gali ant jų jodinėti ir pan. Tai tiesiog savotiškas cirkas. Tad aš ten nevažiavau, o vietoj to mes su Pandžiaku klaidžiojome po apylinkes ir aplankėme vienuolyną.“
Galiausiai kompanija galutinai pasidalijo į dvi grupes – Fandos grupė keliavo toliau į šiaurę, o likusieji grįžo prie jūros. Tęsusios kelionę grupės tikslas buvo senovinis Anuradhapuros miestas (UNESCO pasaulio paveldo objektas), ir dėl šio maršruto pakeitimo jie tikrai nepasigailėjo. Františekui ši vieta paliko didžiausią įspūdį – budistų šventyklos, karališkųjų rūmų liekanos ir gausybė džiunglėmis iš dalies apaugusių griuvėsių sukūrė unikalų reginį.
„Tiesiog nuostabus praeities ir gamtos ryšys vienu metu.“
Taigi kelionės planas iš dalies priklausė nuo tos akimirkos nuotaikos, tačiau kai kurie atramos taškai kilo iš draugų, jau lankiusių Šri Lanką, rekomendacijų, taip pat iš geranoriškų vietinių patarimų, kaip lengviausiai ir pigiausiai pasiekti kelionės tikslą. Nors supratimas apie tai, kur yra Čekija, jiems nebuvo savaime suprantamas dalykas, vis dėlto pasitaikė žmonių, kurie nustebino ir orientavosi labai gerai.
Eismas – šiek tiek chaotiškas
Paklausus Fandos, ar jis parsivežė ir neigiamų įspūdžių, ar susidūrė su kokiomis nors problemomis bei dramomis, jis akimirką dvejojo. Be polinkio nelabai rūpintis švara, jis visgi atskleidė ko gero didžiausią šios nuo streso šiaip jau labai nutolusios šalies Achilo kulną. Ir tai, be abejo, yra kelių eismas.
„Kartą išvykome į ajurvedinį masažą – mūsų viešbučio savininkas pasisiūlė mus ten nuvežti. Ir kai važiavome atgal automobiliu per tą jų eismą, man pasirodė beprotiškai pavojinga. Buvo naktis, o ten viskas veikia taip: jei nori lenkti, tiesiog papypini ir važiuoji. Vieną kartą jau rimtai maniau, kad mums galas. Automobilis, kuris mus visiškai beprotiškai lenkė, prasilenkė su mumis vos per kokius tris metrus. Buvo gana nejauku.“
Visiems, vykstantiems į Šri Lanką, Fanda rekomenduoja naudotis vietiniu traukinių transportu. Kelionės labai lėtos, tačiau dėl vaizdingų panoramų tai tikrai nėra trūkumas – greičiau priešingai! Be to, traukiniu vaikšto vietiniai pardavėjai, siūlantys labai skanių keptų lęšių rutuliukų ir daugybę kitų skanėstų.
O kokią pamoką parsiveža Františekas?
„Pamatai, kad būti neturtingam reiškia visiškai ką kita, nei čia dirbti už minimalią algą. Tai šiek tiek atveria akis ir tam tikra prasme priverčia susimąstyti. Tačiau svarbiausia, ką išsivežu, yra tai, kad čia vargšai žmonės neturi problemų būti laimingi – jie iš esmės neturi ambicijų ką nors keisti ir kaupti daiktus, o tai suteikia jiems didžiulę laisvę, ir jie džiaugiasi kiekvienu pozityviu dalyku, kuris jiems nutinka.“
Ateityje Fanda ketina atrasti ir Islandijos ar Botsvanos grožį, tačiau pirmiausia tai turi suderinti su savo darbo įsipareigojimais. Tikimės, kad tai įvyks jau greitai, ir laukiame, kada vėl krausime Akimui kuprinę į kelią.
