2026 m. balandžio 13 d.
6 min. skaitymo
Apie entuziastų grupę, nusprendusią paspirtukais pervažiuoti Ameriką, jus informuojame reguliariai. Aštuoni mėnesiai prabėgo lyg akimirka, ir visi pamažu pasiekė tikslą. Kokie yra tiesioginiai įspūdžiai ir kuo ši kelionė buvo išskirtinė? Apie tai pasiteiravome Sany – artimiausios mūsų Pandoros draugės.
Laba diena, Sany!
Pirmiausia norėčiau pasveikinti jus sėkmingai baigus kelionę ir išreikšti savo susižavėjimą. Kokia mintis pirmoji šovė į galvą, kai kirtote tariamą finišo liniją?
Laba diena, Adéla,
ačiū už sveikinimus. Tiesą sakant, jausmai buvo dvejopi. Žinoma, džiaugsmas, kad viską įveikėme sveiki ir gyvi, bet ir liūdesys, jog mūsų kelionė baigiasi. Vis dėlto visus aštuonis mėnesius, išskyrus keletą išimčių, buvome judėjime kone kasdien, todėl šiuo metu mums sunkiai įsivaizduojama, kad grįšime į Kolyną ir sėdėsime vienoje vietoje. Bet turbūt teks priprasti...
Ar kelionės metu buvo akimirkų, kurių nenorėtumėte prisiminti?
Nemanau, kad patyrėme situacijų, kurių bėgant laikui nenorėčiau prisiminti. Vis dėlto ne viskas klostėsi sklandžiai. Pavyzdžiui, paskutinėmis dienomis Brazilijoje pritrūkome pinigų, nes Argentinoje pametėme vienintelę mokėjimo kortelę, kurią turėjome su savimi. Todėl paprašėme pervesti pinigų per „Western Union“, tačiau nenutuokėme, kad mums, kaip užsieniečiams, bus tokia problema juos atsiimti. Kelias dienas tiesiog neturėjome nė cento. Suvalgėme visas įmanomas ir neįmanomas maisto bei kitas turėtas atsargas. Pavyzdžiui, medų, kurį vežėmės beveik septynis mėnesius ir su juo apvažiavome dešimt šalių (nusipirkome jį Nikaragvoje). :-D
Turėjau parduoti auskarus, kuriuos labai mėgau, tačiau tai buvo tiesiog vienintelė išeitis gauti pinigų. Juokinga tai, kad šiuos pinigus norėjome skirti autobuso bilietui į Rio de Žaneirą, kur pinigus galėjome be problemų išsigryninti net ir būdami užsieniečiai. Galiausiai gautų pinigų už auskarus bilietui vis tiek neužteko, tad teko toliau judėti patiems. Galiausiai mus išgelbėjo vienas ugniagesys, pavėžėjęs automobiliu 100 kilometrų iki pat Rio de Žaneiro ir taip užbaigęs mūsų paskutinius vargus.
Vis dėlto ir šią patirtį prisimename su šypsena.
O kas, priešingai, paliko stipriausią teigiamą įspūdį?
Labiausiai mus džiugino žmonių susidomėjimas ir jų natūralus draugiškumas. Visos kelionės metu mus supo geri žmonės, kurie tapo mūsų gerais draugais; jų niekada nepamiršime ir tikimės kada nors vėl susitikti.
Tokia kelionė yra sunkus išbandymas ir tarpusavio santykiams. Ar šioje srityje patyrėte kokių nors sukrėtimų?
Taip, žinoma. Ypač kelionės pradžioje, kai buvome aštuoniese (septyni paspirtukininkai + Pandora), buvo labai sunku viską suderinti. Apskritai, kuo daugiau žmonių, tuo daugiau problemų. Kiekvienas iš šios kelionės tiesiog tikėjosi skirtingų dalykų. Kol pagrindinis visos ekspedicijos organizatorius Marek Jelínek važiavo siekdamas kirsti žemyną paspirtuku, mes važiavome norėdami ką nors pamatyti ir patirti. Atsiskyrimas anksčiau ar vėliau buvo neišvengiamas, ir galiausiai tai buvo geriausias mūsų sprendimas. Taigi toliau keliavome keturiese (aš, Lukáš, Káťa ir Tomáš). Šia sudėtimi nuvažiavome iki Ekvadoro miesto Gvajakilio, kur atsisveikinome su Tomášu bei Káťa ir patraukėme atskirai.
Man ir mano draugui tai taip pat buvo pirmoji tokio tipo kelionė, ir nė vienas iš mūsų nežinojome, kaip kitas elgsis ekstremaliose situacijose. Tai buvo didelis išbandymas, kurį sėkmingai atlaikėme.
O kokia jūsų asmeninė patirtis? Ar nesijautėte vieniša? Ar kelyje praleisti mėnesiai padėjo permąstyti santykį su pačia savimi bei bendrą požiūrį į pasaulį?
Tiesą sakant, pirmieji du mėnesiai man buvo tikras pragaras! Paspirtuko tiesiog nekenčiau. Buvau grupės „stabdys“, ir tai mane labai slėgė. Kasdien norėjau nusipirkti lėktuvo bilietą ir grįžti namo. Viskas ėmė keistis tik Nikaragvoje, kai supratau, kiek jau sugebėjome nuvažiuoti, kad ne kiekvienam tai pavyksta, ir būtų gaila viską mesti. Būtent tada pradėjau mėgautis kelione. Kai buvome Kolumbijoje ir išsiruošėme į mėnesio trukmės kelionę į šiaurę tik su kuprine – be paspirtukų, net ėmiau ilgėtis savo dviratės transporto priemonės.
Vieniša nesijaučiau niekada, nes šalia visada buvo šaunių žmonių ir svarbiausia – draugas, palaikęs mane emociškai.
Man ši kelionė tikriausiai buvo didžiausias nuotykis, nes iki tol niekada nebuvau net miegojusi palapinėje. Visada viską būdavau kruopščiai susiplanavusi. O čia staiga kas rytą pabundi beveik nieko nežinodama. Nežinai, kur nuvažiuosi, nežinai, kur nakvosi. Taigi visi turėjome išmokti veikti pagal esamą situaciją.
Sakyčiau, kad mums be galo pasisekė su sutiktais žmonėmis. Bet gal tai ir nebuvo tik sėkmė. Žmonės tiesiog buvo labai draugiški, be galo džiaugsmingai ir geranoriškai padėjo. Kuo mažiau žmogus turi, tuo labiau stengiasi tau padėti.
Grupės dalimi buvo ir mūsų Pandora. Ar ilgai užtruko priprasti prie mažosios pandos palydovės?
Pandora nuo pat pradžių buvo lygiavertė bendražygė, ir manau, kad ji kartu su mumis puikiai pasimėgavo visa nuotykių kupina kelione. Juk ji turi daugiausiai nuotraukų iš mūsų visų... :-)
O dabar apie materialius dalykus – be ko tokioje kelionėje išties sunku išsiversti? Ar yra kas nors, ko panašiems nuotykių ieškotojams tikrai nepatartumėte palikti namuose?
Reikalingų daiktų yra daug. Palapinė ir miegmaišiai tikriausiai šauna į galvą kiekvienam. Tai tokie daiktai, kuriuos tikrai pasiims visi. Tačiau iš mažiau akivaizdžių tikrai paminėčiau vandens filtrą, kuris kelionėje sutaupė mums daugybę pinigų. O ko mes nepasiėmėme ir ko labai trūko – tai dujinės viryklės.
Ką planuojate dabar? Ar toliau dalinsitės įspūdžiais, galbūt panaudosite juos labdaros ar šviečiamiesiems tikslams, o gal pasiliksite labiau kaip asmeninį turtą?
Savo įspūdžiais dalinsiuosi su artimaisiais, o jei kas nors susidomės, tikrai mielai patarsiu. Tačiau kokių nors didesnių renginių artimiausiu metu neplanuoju. Manau, kad kiekvienas turėtų leistis į savo kelionę. Ji neprivalo trukti aštuonis mėnesius, neprivalo vykti paspirtukais... Bet ji turėtų būti tokia, kurioje susidurtumėte su nemaloniomis ir nenuspėjamomis situacijomis, nes būtent jos jus labiausiai augina. Žodžiais negaliu nusakyti, kiek daug tokia kelionė kiekvienam duoda.
Turite Sany gražią žinutę ar smalsų klausimą? Galite su ja susisiekti el. pašto adresu [email protected]. Jei galės, ji mielai jums patars.Ar jau žinote, kur keliausite kitą kartą? Ir ar vėl paspirtukais, ar nebenorite į juos „nė pažvelgti“? ? Tikrai negaliu pasakyti, kad paspirtukai būtų įsipykę. Greičiau atvirkščiai. Tiesiog turėjome prie jų priprasti. :-) Vis dėlto kitą kartą tikriausiai pasirinktume transporto priemonę, kuria būtų lengviau įveikti įkalnes ir ant kurios tilptų daugiau krepšių. Paspirtukas šiuo atžvilgiu, deja, yra gana ribotas. Tikrai norėtume dar sugrįžti į Pietų Ameriką ir patyrinėti kitas įdomias šio žemyno vietas. Taip pat ateityje planuojame pervažiuoti Euraziją ir nusigauti iki pat Sibiro, prie Baikalo ežero, kur gyvena mano šeima. Nuoširdžiai dėkoju už atsakymus ir linkiu daug sėkmės ateityje! Ačiū ir jums, viso geriausio.
O jūs? Ar jus taip pat traukia nuotykių kupinos ekspedicijos už komforto zonos ribų, ar mieliau renkatės poilsį su „viskas įskaičiuota“? Pasidalinkite komentaruose! 
